Slavikų seniūnijos kaimų istorijos

                                                                                Slavikų seniūnijos kaimų istorija
  Slavikai – miestelis Šakių r., 20 km į vakarus nuo Šakių, prie Kaliningrado srities (RTFSR) sienos. Kaimo vakariniu pakraščiu teka Šešupė, pietiniu – jos intakas – Siesartis.        
Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą XVI a. vid. yra paminėti prie Šešupės (iš abiejų pusių) buvę du Vizbarynės kaimai, tuo metu turėję 28 valakus (500 ha) žemės. Abiejuose kaimuose gyveno 16 ūkininkų su vaitu Liudku Gailaičiu.
Vizbarynės kaimai XVI a. ėmė kurtis Jurbarko girios teritorijoje. Iš 1561 m. Jurbarko ir Naujosios Valios inventoriaus matyti, kad jie buvo dar neseniai įkurti ir kad abiejų žemėje buvo daug miškų ir nenaudingų balų.  Žemė tada buvo tik iš dalies dirbama, miškinga ir pelkėta, todėl iš naujakurių iki 1567 m. imami sumažinti mokesčiai. Vizbarynės kaimai priklausė Kidulių dvarui, Jurbarko seniūnijai. Seniūnas – kunigaikštis Mykolas Čartoriskis, 1754 m. pastatęs pirmąją Slavikų bažnyčią.
      Per Vizbarynės kaimą ėjo kelias iš Virbalio (Naujosios Valios) į Jurbarką. Į rytus nuo šių pasienio kaimų tęsėsi Didžioji Jurbarko giria (medė). Pirkliams ir keleiviams Vizbarynės kaime buvo pastatyta smuklė – užeigos namai (karčiama). 1561 m. jos savininku buvo Vaitiekus Slovikaitis, atkilęs į Vizbarynę nuo Vilkijos. Jo tėvo – Sloviko – vardu imta vadinti smuklė, o vėliau, sujungus abu kaimus į vieną, abiejų kaimų vietovė ėmė vadintis Slavikais. Praslinkus 100 metų, Vizbarynės vardas niekur nebuvo minimas.
      XVII a. viduryje, 1657 m. -  karo su rusais metu, Slavikuose buvo sutelkta Lietuvos kariuomenė, iš Slavikų į Maskvą buvo pasiųstas derybų reikalu Steponas Medekša.
      Stepono Medekšos atsiminimuose rašoma, kad čia 1657 m. yra buvęs tik vienas kaimas, vadinamas Slavikų vardu.  Kai 1837 m. Kidulių dvaras buvo atiduotas generolui J. Offenbergui ir Slavikai pateko jo žinion.
        Nepriklausomybės metais Slavikai buvo valsčiaus centras. Veikė  pradžios mokykla, vaistinė, gydytojas, stiprus kooperatyvas (1933 m. priklausė 266 nariai), pieninė, paštas, pasienio policijos punktas, kelios amatų dirbtuvės, smulkaus kredito draugija, kelios krautuvės ir užeigos. Spaudos draudimo metais Slavikai buvo viena žymiausių knygnešių vietų.
      Apie 1930 m. Slavikai priskirti Kidulių valsčiui.
      Prieš II Pasaulinį karą mokykla buvo Slavikų pakalnėje – Stanaičio sodyboje.
      Senoji Slavikų gyvenvietė buvo pakalnėje – prie bažnyčios.
     Slavikai garsūs knygnešių darbais. Jų atminimui pastatytas stogastulpis Slavikų bažnyčios šventoriuje. 9 knygnešiai palaidoti Slavikų kapinėse. Čia palaidota net 10 Slavikų parapijoje dirbusių kunigų.
      Okupacijų metais Slavikai gerokai nukentėjo. 1944 m. spalio 12 d. raudonoji armija užėmė Slavikus. Okupantai ištrėmė arba nužudė nemaža gyventojų. Pokario metais apylinkėse vyko lietuvių partizanų kovos su okupantais. Sovietų okupacijos metais Slavikai  iš kaimo tapo miesteliu,  apylinkės ir kolūkio centru.
      Nuo 1953 m. Slavikuose pradėjo kurtis nauja kolūkio gyvenvietė – ant kalno (dabartinė Slavikų kaimo gyvenvietė). Buvo parduotuvė, ryšių skyrius (nuo 1913 m.), ambulatorija, aštuonmetė mokykla (1952 – 1962 m. - septynmetė; 1962 – 1986 m. - aštuonmetė), kultūros namai (nuo 1963 m.), biblioteka ( nuo 1962 m.)
      Prie Šešupės, ant kalvos, buvo senkapis, kuriame buvo randama įvairių geležinių ir žalvarinių dirbinių, puodų šukių, žmonių kaulų. Manoma, kad tai buvo plokštinis V – VII a. kapinynas su degintiniais kapais.
      1835 m. Slavikuose buvo pastatyta nauja (dabartinė) Šv. Onos bažnyčia.
      1889 m. Slavikų k. buvo 397 gyventojai, veikė pradžios mokykla.
      1923 m. - Slavikuose buvo 76 sodybos, gyveno 534 gyventojai.
      1935 m. Slavikų parapijoje buvo 3151 gyventojas: katalikų – 2096; stačiatikių – 5; kitų konfesijų (daugiausia evangelikų) – 1050.
      1959 m. - Slavikuose užregistruoti 274 gyventojai;
      1970 m. - jau gyveno 325 gyventojai;
      1979 m. - Slavikų k. 380 gyventojų;
      1982 m. - Slavikuose gyveno 410 gyventojų;

      1987 m. - 401 gyventojas;

      2011 m. - 448 gyventojai.


        Aukštoji –  kaimas Šakių r., 15 km į v. nuo Šakių, š. pakraštyje plyti Aukštosios plynios pelkė, tarp Jotijos ir Siesarties (Šešupės intakų). Plotas – 365 ha.
       Būtviliškiai – kaimas Šakių r., 18km į v. nuo Šakių, 14km į p. nuo Jurbarko.
  Per Būtviliškius teka Siesartis, į ją įteka Juodupis. Į š. nuo  Būtviliškių tęsiasi Aukštosios miškas.
  Būtviliškiai įsikūrė XVIII a. vid. Nuo 1959m. pradėjo veikti pradinė mokykla.
      1959 m. gyveno 106 gyventojai.
      Pliorišiai – kaimas Šakių r., 14 km į v. nuo Šakių, 6 km į p. r. nuo Slavikų, 4 km nuo Kaliningrado srities sienos. Per kaimą teka mažoji Aukspirta (Aukspirtos intakas).
       Nuo 1941 m. veikė pradinė, 1952 – 1962 m. - septynmetė, iki 1967 m. buvo Šilgalių aštuonmetė mokykla.
1959 m. gyveno 99 gyventojai.
      Šilgaliai – kaimas Slavikų seniūnijoje, Šakių r. sav. 4 km į p. r. nuo Slavikų, prie Kaliningrado sienos; Vakarų pakraščiu teka Šešupė. Šalia kaimo yra didelis šilas.
      Kaimas įsikūrė XVII a. pab. arba XVIII a. pr.
      1842 m. Šilgalių k. pirmas visoj Užnemunėj buvo išskirstytas į viensėdžius.
      XIX a. pr. - 1914m. buvo valsčiaus centras.
      1886 m. buvo 137 gyventojai;
      1923 m. - 180;
      1970 m. - 208;
      1979 m. - 246 gyventojai.
      Šilgaliai - buvusi Slavikų kolūkio pagalbinė gyvenvietė. Iki kolūkio sujungimo – 1976 m. buvo kolūkis - „Švyturys“ (nuo 1949 m. kovo pab.).
      1952 m. pradėjo veikti biblioteka.
      Nuo 1957 m. veikė pradinė mokykla. Nuo 1964 m. - parduotuvė.
      1987 m. čia gyveno 217 gyventojų.
      Šilininkai – kaimas Slavikų sen., 4 km į š. nuo Slavikų, prie kelio į Kidulius. Kaimo p. pakraščiu teka Gedupis (Šeupės intakas). Iš š. prieina Šilininkų miškas. Kaimas minimas nuo 1561 m.
      1886 m. buvo 334 gyventojai;
      1923 m. - 265;
      1959 m. - 180;
      1970 m. - 123;
      1979 m. - 90;
      1987 m. buvo 61 gyventojas.
      Žiūriai – kaimas Šakių r., 4 km į š. nuo Slavikų, 1 km nuo Kaliningrado srities sienos. Kaimo v. pakraščiu teka Šešupė, per kaimą – jos intakas Gedupis.
      Prie Šešupės yra V – VI a. kapinynas su griautiniais kapais. Keli žalvariniai radiniai (lankinė segė, storėjančiais galais apyrankė) yra Istorijos – etnografijos muziejuje (Vilniuje).
      Kaimas įsikūrė XVI a. pab.
      1959 m. buvo 186 gyventojas;
      1970 m. - 156 gyventojai.