Knygnešių šventa gadynė

Atnaujinta Antradienis, 13 Kovas 2012 13:26
Peržiūros: 10122

 

 

KnygnešystėXIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų, pasireiškęs lietuviškų leidinių spausdinimu užsienyje, daugiausiai tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje bei Amerikoje, nelegaliu gabenimu per sieną ir platinimu. Persekiotas rusų valdžios.

Nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą Lietuvoje, 1865 m. rugsėjo 23 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, tęsdamas represijas, išleido aplinkraštį Nr. 141, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip buvo įformintas spaudos draudimas.

Pasipriešinimą spaudos draudimui iš pradžių organizavo katalikų bažnyčios atstovai. Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją.

Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant provoslavybę. Vyskupas Motiejus Valančius per Aukštaitijos šviesuolį Jurgį Bielinį 18661867 m. persiuntė kunigui Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvės atidarymui, o netrukus ir 9 brošiūrų tekstus, raginančius kovoti prieš rusinimo politiką. Vėliau atsirado kiti spaudos platinimo centrai. Svarbiausi jų – Sudarge su kun. Martynu Sederevičiumi ir kt.

Lietuviški leidiniai spausdinti tuometinėje Vokietijos teritorijoje – Tilžėje, Ragainėje, Vydūno kaimynystėje Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Knygnešystė glaudžiai susijusi ir su taip vadintomis daraktorių mokyklomis.

Ilgainiui Lietuvoje neliko nei vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima įsigyti lietuviškos spaudos. Ištisą platintojų armiją sudarė zakristijonai, škaplierininkai, pamaldžios moterėlės ir save pašventusios vienuolystei. Apie veiklos mastą kalba skaičiai: 19001902 m. caro valdžiai pavyko konfiskuoti net 56 tūkst. spaudinių.

Knygnešiai, sulaikyti prie tuometinės Vokietijos – Rusijos sienos, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję – šaudomi vietoje. Sugautus ir nuteistus knygnešius dažniausiai tremdavo į Sibirą, kartais – į Mogiliovo, Smolensko sritis, sodindavo į kalėjimą nuo 1 iki 5 metų laikotarpiui.

 Šis kultūrinis sąjūdis, kurio dalyviai daugiausia buvo valstiečiai, ir kuris laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio dalimi, padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1918 m. ir išliko svarbiu tautinės savimonės išsaugojimui ligi šių dienų. Daugelio knygnešių atsiminimai ir istorijos buvo išleistos 1926 m. knygoje „Knygnešys“. Jurgis Bielinis, knygnešys, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą, gimė 1846 m. kovo 16 d. Ši diena kalendoriuose minima kaip Knygnešio diena nuo 1989 m. Ji įsteigta Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto spaudos, žurnalistikos katedros iniciatyva.

         2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų.

 

 

Knygnešiams

 

Slavikų vieškeli pilkasis,

Srauni Šešupe, prakalbėk.

Kaip mūsų bočiai spaudą nešė,

Sakyk mums, ainiams, netylėk.


Pikti kazokai jodinėjo,

Ant rankų grandines jiems dėjo.

Ir prie bažnyčios mušė, spardė,

Lietuviškas maldas skaityti draudė.

 

Prasčiokės moterėlės su vaikais

Pilkuoju vieškeliu važiavo

Į srauniąją Šešupę skalbti –

Taip rūsčius kazokus apgavo.

 

Pačiam Šešupės vidury

Jų laukė paslaptingas ryšulys.

Jį vežė moterėlės su vaikais,

Uždengusios šlapiais maišais.

 

Spauda tolyn po kaimais plito,

Tarytum saulė šviesdama,

Ir josios spinduliais gaivinos

Dvasia lietuvio alkana.

 

Tėvynės meile bočiai degė,

Mums, ainiams, saulę nešdami,

Baisių pavojų nebijojo,

                             Kad būtų Lietuva šviesi.

 

Žemai nulenkę savo galvas,

Jiems amžinatilsį kartojam

Ir meilės kupina širdim

Už auką Lietuvai dėkojam.

                                                            E.Valaitytė


 

 Šios Savikų bažnyčios varpinės rūsyje buvo slepiamos knygos


 

...Aš priklausau tautai, kuriai po 1863m. sukilimo „anei rašto, anei druko“ turėti nedavė,

o už norą juos turėti „knygnešių keliai po Sibirą kryžiavosi“.Visus tuos smūgius ir negandas pakėliau.

 

 Kalbininkas Juozas Pikčilingis

 

 

SLAVIKŲ KRAŠTO KNYGNEŠIAI

 

 

Petras Andriukaitis. Ūkininkas, knygnešys. Gimė 1867 m. Juniškių k., Slavikų valsč. Šventadieniais, kai kunigas sakydavo pamokslus, P. Andriukaičiui būdavo įsakyta tuoj po Evangelijos išeiti iš bažnyčios ir eiti į vikariatą pas kunigą Silvestrą Petriką. Čia jį apkamšydavo knygomis, kurias nešdavo į Šakius V. Kudirkai, kunigui Radušiui, pakelės gyventojams.

Barbora Bacevičiūtė. Gyveno Šilgalių k. 1886 m. gegužės 28d. pasienio sargybiniai ją sulaikė nešant 12 knygų.

Stasys Banaitis. Gyveno Slavikų k., Šilgalių valsč. 1898 11 06 namuose iš jo buvo atimtos 7 lietuviškos maldaknygės.

Jonas Būčys. Ūkininkas. Gimė 1844 11 03 Šilgalių k., Slavikų valsč. Palaikė ir padėjo knygnešiams, pats skaitė draudžiamas knygas ir laikraščius. Turėjo tris sūnus: Praną, Juozą ir Andrių – aktyvius spaudos draudimo ir lietuvių kultūros dalyvius. Mirė 1904 07 28. Palaidotas Slavikų kapinėse.

Juozas Būčys. Knygnešys. Gimė 1873 m. Šilgalių k., Slavikų valsč. Jaunystėje, būdamas 19-21m., iš Tilžės per Šešupę nešė laikraščius ir knygas, o į Tilžę – rankraščius. Pirmą kartą į vokiečių nemalonę pateko 1894 m. Prūsijoje. Tėvas išpirko už 600 markių. Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo suimtas ir išgabentas į Hanoverį,  įkalintas Celės kalėjime. Kalėjo tris metus. Grįžo iš kalėjimo pablogėjusios sveikatos, ūkininkavo paveldėtoje tėviškėje Šilgaliuose. Mirė 1927 04 27. Palaidotas Slavikuose greta tėvų.

 

Pranciškus Būčys. Kunigas, knygnešių organizatorius ir lietuviškos spaudos platintojas. Gimė 1849 m.  sausio 2 d. Šilgalių k. Slavikų valsč. Pradinį mokslą baigė Naumiestyje, o 4 gimnazijos klases – Marijampolėje. 1869 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurią baigęs 1874 m. įšventintas į kunigus. Nuo 1881 m. apsigyveno Gelgaudiškyje, čia vikaravo. Nuo 1895 m. Gelgaudiškio parapijos klebonas. Čia organizavo knygnešių būrį ir pradėjo platinti religinio turinio paveikslėlius, ant kurių Tilžėje buvo išspausdintos maldelės. Kunigas Pr. Būčys savo tėviškės namus padarė dideliu per sieną gabenamos lietuviškos spaudos traktu. Mirė 1925 04 18 (mirimo data iš antkapio užrašo), palaidotas Gelgaudiškio bažnyčios šventoriuje.

Petras Būčys. Ūkininkas ir knygnešys. Gimė 1854 m. Šilgalių k. Slavikų parapijoje. Buvo apsišvietęs vyras. Gyvendamas pas brolį Joną (1844-1904) nešė iš Tilžės lietuviškas knygas ir laikraščius. 1872 m. jis tapo ir savo brolio Jono pirmagimio sūnaus, būsimo Rytų apeigų vyskupo Pranciškaus Petro Būčio (1872-1951) krikštatėviu. 1888 m. Petras vedė Agotą Tautkevičiūtę ir išėjo į žentus. Gyveno Kuprių k., Lukšių parapijoje. Mirė 1931 m. Kupriuose, palaidotas Lukšių kapinėse.

Agota Dobrovolskytė. Gimė 1870 m. Slavikų k. Gyveno netoli nuo Slavikų bažnyčios. Važiuodavo prie Šešupės „skalbti“ ir iš sutartos vietos parveždavo draudžiamų knygų. Mirė 1953 m., palaidota Slavikų kapinėse.

 

Jonas Dobrovolskis. Gimė 1866 m. A. Dobrovolskytės brolis. Knygas slėpdavo Slavikų bažnyčios varpinės rūsyje. Agota ir Jonas Dobrovolskiai artimai bendravo su Bosų k. gyvenusiais broliais Rekešiais. Per sieną pernešdavo dar nesulankstytus knygų lankus. Pas Dobrovolskius buvo lankų lankstymo „fabrikas“. Iš čia sulankstyti lankai buvo gabenami į Rėžgalių k. Angrabaičių knygų įrišimo „fabriką“. Mirė 1907 m., palaidotas Slavikų kapinėse.

Jonas Džengaitis. Gyveno Žiūrių k., Šilgalių valsč. 1896 07 14 jį sulaikė pasienio sargybiniai ir atėmė 1 knygą.

Vladislovas Palčinskas. Gimė 1875 m. Agotos Dobrovolskytės vyras. Važinėdamas su devocionalais, kartu veždavo ir M. Sederevičiaus knygas. Keletą kartų pakliuvo žandarams, bet pavykdavo papirkimais išsilaisvinti. Mirė 1946 m., palaidotas Slavikų kapinėse.

Silvestras Petrika. Slavikų kunigas. Pas jį, galima sakyti, buvo knygų perskirstymo punktas. Iš čia knygnešiai imdavo lietuvišką spaudą ir nešdavo toliau, daugiausiai į Šakių pusę.

 
 

Jonas Povilaitis. Knygnešys. Gimė 1855 m. Šunkarių k., Slavikų valsč. Besimokydamas mokykloje pramoko vokiečių, lenkų ir rusų kalbas, kurios lietuviškoje veikloje jam buvo labai reikalingos. Sulaukęs 20 m., Jonas iš tėvo paveldėjo 20 ha ūkį. Ūkininkavo nepriekaištingai, ūkio valdas praplėtė iki 90 ha. Labiausiai nusipelnė knygnešystėje. Jis tapo V. Kudirkos pagalbininku ir patikėtiniu. V. Kudirkai į Šakius pristatydavo iš Tilžės atgabentą spaudą, o iš daktaro gautus rankraščius per patikimus ryšininkus labai operatyviai išsiųsdavo nurodytais adresais. Be J. Povilaičio neapsiėjo ir Didysis Vilniaus Seimas. Grįžęs iš jo Zanavykijoje pradėjo steigti lietuviškas pradžios mokyklas. Apie 30 m. jis dirbo garbingą knygnešio darbą. Dešimtis tūkstančių lietuviškų leidinių ant savo pečių atgabeno į Lietuvą. Mirė 1910 m., palaidotas Slavikų kapinėse.

Pranas Pučiliauskas. Knygnešys. Gimė 1857 m. birželio mėn. Aleksandravos k., Kidulių valsč. Buvo išprusęs, mokėjo skaityti lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai. Jaunystėje mokėsi batsiuvystės, bet šis darbas jam nepatiko ir todėl, dar būdamas jaunas, tapo Slavikų klebono Pranciškaus Andriukaičio (Andrzejewskio) vežėju. Nuo 1883 m. gabeno knygas iš Tilžės. Mirus klebonui Pr. Andriukaičiui, naujasis Slavikų klebonas Andrius Dobilaitis pakvietė Pr. Pučiliauską zakristijonauti. Knygnešys Pr. Pučiliauskas buvo bebaimis, tiesus, bet kartu ir apsukrus žmogus. Šių savybių lydimas jis su draudžiamomis lietuviškomis knygomis niekada neįkliūdavo. Zakristijonaudamas jis vedė Pranę Totorvičiukę iš Būtviliškių k., kurią vėliau taip pat įtraukė į knygnešystę. Pranas su mažu sūneliu Andriumi eidavo prie Šešupės „meškerioti“. Nusitaikęs palikdavo vaiką su meškere, perbrisdavo Šešupę ir iš žinomos vietos paimdavo knygas, kurias atnešęs paslėpdavo krūmuose. Įspėta žmona atvažiuodavo „skalbti“. Vyras sukraudavo ant karučio knygas, apdėdavo skalbiniais ir taip veždavo namo. Pr. Pučiliauskas bendravo su Sudargo klebonu M. Sederevičiumi. 1896 m. paliko zakristijono tarnybą ir čia pat pradėjo ūkininkauti. Mirė 1909 03 14, palaidotas Slavikų kapinėse.

Ona Pučiliauskienė. Pr. Pučiliausko žmona. Padėdavo vyrui platinti knygas.

Andrius Pučiliauskas. Pr. ir O. Pučiliauskų sūnus. Gimė 1885 m. Padėdavo tėvams platinti lietuvišką spaudą. Mirė 1962 m., palaidotas Slavikų kapinėse.

Ona Ryklikytė. Gimė 1867 m. Šilgalių k. Knygų gaudavo iš Pr. Pučiliausko ir Būčio. Ištekėjo už knygnešio A. Baltrušaičio – Antanėlio ir liko jo pagalbininke. Su spaudiniais pasiekdavo Prienus, Kalvariją, Seinus. Keletą kartų buvo sulaikyta. Sėdėjo Naumiesčio ir Kalvarijos kalėjimuose.

Povilas Stalioraitis. Knygnešys. Gyveno Slavikuose.

 Jurgis Sutkaitis (Skėrys). Gyveno Slavikų k., Šilgalių valsč. Nuo 1896 m. dirbo pas kleboną Andriejų Dobilaitį zakristijonu. Kaip knygnešys ir lietuviškos spaudos platintojas net tris kartus pakliuvo žandarams į nagus. 1897 07 20 akcizininkai jo namuose rado 19 lietuviškų knygų. Už spaudos gabenimą J. Sutkaitis sėdėjo Suvalkų kalėjime, grėsė Sibiro tremtis. Ir tik Pr. Pučiliausko patartas pasitraukė į Mažąją Lietuvą, tokiu būdu išvengdamas katorgos.