Apie Kurynės parką

Paskelbta Pirmadienis, 09 Liepa 2012 18:44
Peržiūros: 5055

Oficialus parko pavadinimas yra „Kurynės dendrologinis rinkinys“- pagal tai, kad dendrologija yra mokslas apie medžius ir krūmus. Pagrindinę parko dalį juosia Siesarties upelio vingis. Iš rytų, pietų ir vakarų supa aukšti skardžiai, kuriuos kerta dvi gilios sausvagės. Rytų pusėje esanti sausvagė nuo seno vadinama Plautupiu. Parko plotas 6,8 ha. Pagrindinės parko dalys yra Vingio ir Plautupio sodai, kuriuose auga dekoratyvinių medžių kolekcija. Pietų pusėje dar yra Kalno sodas, o vakarinę dalį užima Šilelis, kuris ilgainiui turėtų virsti miško parku. 

   1992 m. Kurynę ir pusę tėvų žemės susigrąžino Zigmas  Naujokaitis. Pradžioje buvo mintis sutvarkyti  Kurynę, kad ji atrodytų kaip kadaise, bet paskiau gimė parko idėja. Pirmąsias dvi vasaras buvo tvarkoma teritorija, kertami baltalksniai, dagių ir dilgėlių džiunglės, buldozeriu raunami kelmai, lyginami išrausti grioviai, duobės.  Palaipsniui atgaivintos pievos, išryškinti Siesarties vingiai. Atstatyta brasta per upelį, nutiestas kelias, pastatyta klėtelė, vėliau - aukštas pėsčiųjų tiltas ir dekoratyvinė altana.

Jau keletas metų šiame parke organizuojamos Mojinės bei Poezijos rudenėlis...

 
Šv. Dzidorius jau sėja Zanavykų krašte
                       
    Prie kelio K.Naumiestis - Jurbarkas, tarp plačių laukų Juškakaimių kaime  (Slavikų sen. Šakių r. sav.) vėlyvą 2008 m. metų rudenį pastatytas šv. Dzidoriaus  koplytstulpis. Šv. Dzidorius, artojų globėjas, įsikūrė šalia jubiliejinio Lietuvos 20 - mečio ąžuolo, prie įvažiavimo į Kurynės parką.
    Koplytstulpį sukūrė Šakių krašto kryždirbys Andrius Bieliukas.
    Jeigu šv. Dzidorius atëjo į mūsų kraštą, pravartu žinoti, kas jis  buvo. Gyveno jis Ispanijoje 1070 - 1130 m. netoli Madrido, visą gyvenimą buvo samdinys artojas. Pasižymėjo šventu gyvenimu, visada pagelbėdavo artimui. Laikai buvo sunkūs, tebevyko išsilaisvinimo kova iš arabų priespaudos. Dora buvo smukusi, žmonės atpratę lankyti bažnyčią, melstis. Pasakojama, kad dvarininkui, pas kurį jis dirbo, kažkas paskundė, kad Dzidorius lauke ne aria, o meldžiasi. Ponas nujojo pažiūrëti. Ir tikrai - Dzidorius atsiklaupęs kalba maldas. Darbdavys  užsimojęs rimbu, bet pamatė, kad užartas didžiulis plotas, o lauką jaučiais aria angelas. Tas pasakojimas ir Dzidoriaus gyvenimo pavyzdys darė žmonėms įspūdį, skatino pamąstyti, - jeigu turėsi dvasingumo, tai ir Dievas padės. 1170 m. jo palaikai buvo perkelti į Madrido šv. Andriaus bažnyčią, o 1622 m. popiežius Grigalius XV paskelbė jį šventuoju, nes atmintis apie jį žmonėse tebesilaikė. 1697 m. popiežius Inocentas XII kanonizavo ir jo žmoną Mariją Toribiją, mirusią 1135 m. Taigi, ūkininkės dar turi ir atskirą globėją.
    Ispaniškai jo vardas yra Izidorius. Kai jis atęjo į žemaitiją, toks vardas žmonėms pasirodë per ilgas, ir ėmė jį vadinti Zidorium, o kai įsikūrė pas suvalkiečius, tapo Dzidorium. Žinomos ir dar trumpesnës formos: Dzidas, Zidelis. Slavikų krašte caro laikais, o gal ir vėliau, priešais valsčiaus raštinę kitoje Naumiesčio kelio pusėje stovėjo karčiama, kuri pagal jos šeimininką buvo vadinama Dzidoriaus karčiama.
    Į Lietuvą Dzidorų atvedė jėzuitai. Jie įsteigė šv. Izidoriaus draugiją, skirtą kaimo artojams suburti. 1636 m. žemaičių vyskupijos sinodas nutarė, kad kiekvienas klebonas turi steigti savo parapijoje "draugyste S.Zidoriaus užtarytoje artoju". Dar XIX a. šv. Izidoriaus brolijos veikė visame krašte.
     Vaizduojamas šv. Dzidorius labai švairiai. Neseniai užsienyje išleistame paveikslėlyje su užrašu "Sus Isidor Agricola," jis pavaizduotas kaip jaunas vyras ispanišku kostiumu su smailiu kastuvu rankose ir pjautuvu už juostos. Lietuvoje nieko ispaniško neliko. Įžymus tautodailės tyrinėtojas Paulius Galaunė knygoje "Lietuvių liaudies menas" 1930 m. aprašo įvairias šio šventojo vaizdavimo Lietuvoje formas. Dažniausiai jis parodytas su lietuvio ūkininko drabužiais, su skrybėle ir sėtuve. Greta neretai dar angelas, ariantis jaučiais traukiama žagre. Kartais šventasis aria, o angelas sėja. Arba angelas aria, o šventasis klūpo, maldingai ištiesęs rankas.
    Pastarasis variantas lyg ir geriausiai atspindi pagrindinę mintį (dvasingumas ir Dievo pagalba), tačiau kryždirbys A.Bieliukas pasirinko labiau realistinį variantą --angelas aria, o šventasis sėja.
    Koplytstulpis pastatytas bendrų pastangų dėka. Žymią dalį lėšų skyrė Šakių r. savivaldybės kultūros skyrius (ved. Augenija Kasparevičienė). Nepagailėjo lėšų ir gretimi ūkininkai: Vintautas Kasparavičius, Juozas Pilypaitis, Algimantas Valuckas, Antanas Romikaitis, Darius Dovydaitis, Zigmas Naujokaitis (organizatorius). Slavikų seniūnas Vidmantas Sprainaitis parūpino stambų ąžuolą, o seniûnijos žmonės tokį sunkų 4 m aukščio dirbinį pasodino ant pamato.
    Šio koplytstulpio pastatymas rodo palengva sugrįžtantį žmonių norą kurti kultūros vertybes. Štai,  visose, net ir sunykusiose, Sintautų parapijos kapinaitėse buvo pastatyti meniški, kryždirbių sukurti kryžiai.
     Senais laikais buvo paprotys praeinant pro kryžių pakelti kepurę. Ir mįslė tokia yra: "Miške gimęs, miške augęs, išėjęs į lauką kepures trauko". Dabar jau niekas neįmintų šios mįslės. Ir kryžių mažai bėra, ir kepurių vyrai veik nenešioja, ir jas kelti pamiršo.
                                                                                      Zigmas Naujokaitis

Z.Naujokaitis,
tel. 8 698 51384