Karaliaus Mido kelionė pas daktarą Dolitlį.


Gyveno kartą Karalius Midas. Visko jis buvo pertekęs, bet vis dar jam negana. Dar turėjo  mažą vištelę, kuri dėjo skanius kiaušinius. Vieną rytą, bevalgydamas pusryčius, Midas sumąstė, kad gerai būtų, jei jo vištelė dėtų auksinius kiaušinius. Čia jam galėtų pagelbėti ne kas kitas, o geriausias karaliaus draugas – daktaras Dolitlis.

Ilgai ruošėsi karalius į kelionę, pagaliau iškeliavo. Karieta jau dardėjo vingiuotu keliu. Tik štai jam kelią pastojo arklys Dominykas. Sužinojęs, kokiu tikslu karalius keliauja pas Dolitlį, ėmė žvengti, nes jam rūpėjo tik Rugiagėlė ir jos meilė. Neradę bendros kalbos, arklys Dominykas ir karalius Midas pasuko savais keliais.

Jau visai temo. Ir kaip tik pamiškėje keliauninkai pamatė švieselę. Jie pamanė :,,Gal gaus sočios vakarienės ir minkštą patalą“. Atvėrę trobelės duris, pamatė gervę, bandančią srėbti iš lėkštės, ir lapę, niekaip negalinčią įkišti nosies  į ąsotį. Keliauninkai suprato, kad vakarienės nebus, ir leidosi į kelionę.  Tik žiūri – ant kelmelio sėdi senučiukas. Jis ir pasiūlė karaliui nakvynę. Midas tuoj užmigo, juk buvo išvargęs. Susapnavo karalius tokį sapną, kad senučiukas iš tikrųjų yra velnias, kuris visaip įkalbinėja karalių parduoti jam vištelę ir už tai gauti maišą auksinių. Atsibudęs karalius senučiuko neberado, todė iškart patraukė pas žynį Lizdeiką, kad išaiškintų sapną, nes jam labai rūpėjo auksiniai. Lizdeika išaiškino, kad nepelnyti turtai laimės neatneša. Karalius Midas negalėjo tuo patikėti. Jo viltis buvo daktaras Dolitlis, kuris tikrai prikalbins vištelę dėti auksinius kiaušinius.

Kelionės tikslas buvo pasiektas. Karalius nekantravo. Jis iškart išsakė savo prašymą. Ir kokia neviltis... Daktaras Dolitlis prašymo nė neketino išpildyti, bet  davėdraugui  išmintingą pamokymą. Viskas Žemėje turi savo paskirtį. Karaliai turi išmintingai valdyti, o vištos dėti skanius kiaušinius. Juk kitaip jis pats ir jo  karalystės gyventojai badaus.

 Karalius padėkojo daktarui Dolitliui už viešnagę ir leidosi į kelionę namo, pas savo ištikimus pavaldinius.

  Šeštos klasės mokiniai


 

Ketvirtokai kūrė pasakas apie velnią


Velnio turtai

Vieną kartą, seniai seniai,  gyveno raudonas ir piktas velnias.

Užsimetė jis kartą maišą pinigų ir išėjo pasivaikščioti. Eidamas matė daug gražių, šakotų, aukštų medžių. Dairėsi, dairėsi, žiūri, ogi žmogelis medį kerta. Velnias priėjo ir sako:

     -Ką čia veiki?

Žmogus atkerta:

-          Medį kertu, kad žiemą malkų turėčiau. Padėsi man?

Velnias sutiko. Tik paprašė maišą palaikyti.

-          O kuo kirsti?-  paklausė velnias.

-          Trenk tris kartus su uodega ir medis nuvirs.

Velnias trenkė į medį ir uodega įstrigo. Žmogelis čiupo maišą ir pabėgo.

Po kurio laiko velnias ištraukė uodegą. Nei žmogaus, nei pinigų nebebuvo. Velnias pažadėjo sau, kad po mišką daugiau neslampinės.

Jonas Čereškevičius 4 klasė.


 

 Apsukrus  valstietis

     Pritrūkęs malkų, vieną popietę, apsukrus valstietis Jonas miške kirto medį. Tuo tarpu mišku ėjo velnias su maišu auksinių monetų. Išgirdo kirvio pokšėjimą ir sumanė paerzinti žmogelį.

  -Labas, ir ką tik veiki, nekaip sekasi?

- Sekasi man gerai, tik nenoriu persistengti. Vėliau neturėsiu ką veikti.

-Ir aš taip moku, - pasigyrė velnias. Jonas sugudravo:

-  Netikiu!

Galiu lažintis iš maišo auksinių, kad medį vienu kirčiu nukirsiu su uodega.

Taip jie ir padarė. Velnias, kai tvojo visa jėga, uodega pastrigo ir nei pirmyn, nei atgal.

Žmogelis grįžo su maišu auksinių, malkų nusipirko ir gerai gyveno.

Monika Markevičiūtė 4 kl.


Lažybos

                          Vieną kartą ėjo sau velnias giria. Jis ant kupros nešėsi didelį maišą auksinių pinigų.

                          Staiga iš kažkur išdygo miškininkas. Jam pasidarė įdomu, ką velnias turi. Velnias miškininkui papasakojo, kad turi maišą auksinių pinigų, kuriuos išlošė lažybose. Tada miškininkas sumąstė, kaip tuos pinigus išvilioti iš kipšo. Jie susilažino, kuris greičiau nukirs medį, to ir pinigai bus. Miškininkas iškirto gilų plyšį, čiupo velnio uodegą ir įgrūdo ten.

                      Nieko nelaukęs žmogelis čiupo maišą su pinigais ir dingo medžių tankmėje.

 

Skaiva Balsaitytė 4 klasė


 

Velnias matuotojas

          Per žalią girią ėjo velnias su maišu pinigų. Eidamas rado medkirtį medžius bekertantį. Paklausė:

        -Ką čia darai?

       - Kertu medžius, statysiu trobelę, - atsakė medkirtys. –tik, mąstau, ar ne per plonus kertu? Gal gali pamatuoti su savo uodega?

        Velnias, nieko nelaukęs, atkišo uodegą. Medkirtys ėmė ir patraukė kirvį, taip prispausdamas velniui uodegą.

      Tuomet čiupo maišą su pinigais ir nukeliavo namo. O velnią miške, su prispausta uodegą, verkiantį,  paliko.

Brigita Prapuolenytė  4 klasė


 

Velnio pinigai

                  Didelėje girioje gyveno vargšas žmogus.

                 Vieną rytą jis išėjo į mišką kirsti medžių. Pavargęs prigulė, užmigo ir susapnavo, kaip maudosi didelėje krūvoje pinigų. Kai atsimerkė, prieš akis stovėjo storas  velnias su maišu. Žmogui į galvą šovė viena mintis. Reikia nukirsti medį ir užversti jį ant velnio. Kaip tarė, taip ir padarė. Medis nukrito ne ant paties velnio, bet tik uodegą jam prižnybo. Tada velnias metė maišą pinigų ir  skuodė neatsiskukdamas iš girios.

              Žmogus pasiėmė pinigus ir laimingas nuėjo namo.

 

Gustė Rekešiūtė  4 klasė


 

Eilėraščiai apie gimtinę


 Slavikų gamta

Aš gimiau, kur ošia miškai,

Kur pievos žaliuoja ir žydi žiedai.

Kur upeliai šneka, Šešupė į tolį vingiuoja.

Ten vasaros vakarais lakštingalos suokia.


Čia vaikai laimingai dainuoja.

Bėgioja po kiemą smagiai.

Eglutės žalios linguoja,

Mokykloj jaučiuosi gerai.      

  Erlanda Kuncaitytė,

 

 

 Gimtasis kaimas

 

Pro Slavikus vingiuoja Šešupė ramiai,

Ten broliai stipruoliai dirba smarkiai.

Ant kalno stovi graži bažnyčia,

Žmonės meldžias suklupę joje.

 

Senojoj mokykloj mokintis šaunu.

Naujojoj aikštelėj pažaisti smagu.

Sportuoti ir žaisti ateis daug vaikų,

Todėl mūsų kaime gyvent malonu.            

 Grytė Baršauskaitė

 

Mano Tėvynė yra Lietuva.

Pro Slavikus teka Šešupė ilga.

Svyruoja berželiai prie lango linksmai,

Čia dirba žmonės ir mokos vaikai.    

 Vakaris Gylys

 

 Mano kaimelis

Mano kaimas nedidukas,

Ošia miškas, čiulba paukščiai,

Krykštauja linksmi vaikai,

Grybauja jie smagiai.

 

Mes nenorim išvažiuoti,

Čia kaimelis nuostabus.

Dirbsim, plušim, kiek galėsim,

Brangios Lietuvos nepaliksim.   

 Justė Bendikytė

 

 Slavikai

 Įsikūrę čia Slavikai

Ant Šešupės kranto.

Daugel metų jie čia stovi,

Sunkaus vargo matė.

 

Miškai čia stiprūs lyg Dievo žodis

O gamta – nuostabiai graži.

Kaip smagu visiems čia gyventi,

Nes žmonės – draugiški ir geri.  

   Laura Romikaitytė

 


Mano gimtasis kraštas – pats gražiausias.

Vaikai draugiškiausi, o žmonės – darbščiausi.

Mano gimtinė šviečia, kaip auksinė gėlė,

Kaip fontano vanduo subėga.      

 Gustas Šakaitis

 

Slavikai

Gyvenu aš prie gražios Šešupės

Ir ją matai kiekvieną dieną.

Nors mano kaimelis labai mažas,

Bet jį myliu labiau už viską.


Mokykloje man labai smagu,

Nes čia mylima esu.

Visus žmones gerbiu

Ir jiems padėti skubu.  

   Ema Rakauskaitė

 

 

Gimtinė

Mano kaime teka Šešupė,

Ji labai labai graži.

Mano gimtinė daili,

Žmonės čia linksmi.

 

Protėviai gynė Lietuvą narsiai

Negailėjo jie jėgų.

Daug vargelio prityrę

Brangina Lietuvą kartu.   

Greta Murauskaitė

Gimtasis kraštas

Gimtojo krašto pamiršt negaliu,

Brangiausia širdy ką turiu.

Gimtąjį kraštą myliu

Ir niekur išeit negaliu.

 

Ten toli Šešupė vingiuoja gražiai.

Netoliese bažnyčia stovi ramiai.

Visus šilus ir miškus žinau,

Visas upes išbraidžiau.

 

Rymo mokykla sena.

Palinkusios liepos jai moja slapčia.

Mokyklą globoja Geradarys,

Jis nuoširdus, geras ir mylintis.  

 Silvija Intupaitė


 

 

 

 

 

Eilėraščiai apie žiemą

 


Šventų Kalėdų laukimas

Kieme jau prisnigo lig kelių.

Rašysiu aš laišką seneliui.

Prašysiu atnešt dovanų,

Ir daug saldainių skanių.

 

Surinksiu išmėtytas kojines,

Nušluostysiu dulkes nuo knygų,

Papuošiu žaisliukais eglutę,

Ir lauksiu Šventųjų Kalėdų.

                                                  Grytė Baršauskaitė              

 

    Besmegenis

Sėdi senis išsipūtęs,

Kraipo galvą, kraipo ūsą.

Kojos šąla, nosis šąla,

Besmegenis nesušąla.

 

Nosis kyšo lyg morka,

Akys blizga lyg smala,

Lūpos mažos, lyg braškytės.

 

Vėjas rieda sūkuriais,

Sninga snaigės baltos, gražios.

Saulė tingiai miega.

 

Namuose jauku ir šilta,

Rieda dūmai kamine,

Tupi kiškis po egle.

 

Danguje žvaigždutės spindi,

Debesėliuos miega mėnuliukas,

Ten baisiai baisiai, tamsu tamsu.

 

O už lango vėjas mirga, lyg girlianda.

Židinyje ugnelė šoka.

Mamytė kepa skanius pyragus.

 

Tėvelis ir seneliai džiaugias su vaikučiais,

O vargšelis besmegenis,

Liūdi vienas plikutis, kaip pirštas.

                                             

Linksmų visiems besmegenių!                                     

                                              Silvija Intupaitė

                                                     

   Kalėdos

Kalėdų senelis,

Nudžiugo linksmai.

Kalėdos atėjo,

Šypsojos vaikai.

 

Vaikučiai dainavo,

Tėveliai padėjo.

Vaikučiai pašoko,

Tėveliai paplojo.

                                   Vakaris Gylys

                                 

        Žiema

Sninga baltos snaigės,

Sukasi ratu.

Žiba sniegas baltutėlis,

Aš einu.

 

Man labai patinka,

Ši žiemos pradžia.

Sveikinu aš žiemą,

Gera visiems čia.

 

                              Deimantė Pilkauskaitė             

 

     Kalėdos

Krinta baltos snaigės,

Sukasi ratu.

Eina senis Šaltis,

Su gražiu maišu.

 

Jau Kalėdos čia atėjo,

Ir šventė prasidėjo.

Jau eglutė papuošta,

Dovanėlė padėta.                       

                                 Greta Murauskaitė

Gražus Kalėdų vakaras

 

Ramus Kalėdų vakaras,

Visa šeima prie stalo,

Skanius valgius ragauja.

Dėkoja Dievui už tai,

Kad mato vieni kitus dažnai.

O, koks gražus Kalėdų vakaras,

Kai mes visi kartu!

 

                                Ema Rakauskaitė            

 

 Sveika, žiemuže!  

Lyja ir lyja baltas vanduo,

Seniai jau baigės auksinis ruduo.

Saulė leidžias vis aukščiau,

Dienos slenka vis greičiau.

 

Žiema mėgsta žaisti su vaikais,

Su mažais ir dideliais.

Jie ridena senelius,

Ir mažus, ir didelius.               

 

                      Laura Romikaitytė

 

Kalėdų metas

 Mes laukiam Šventų Kalėdų,

Meškučiai taip pat.

Statom besmegenius,

Ir mėtomės sniegu.

 

Kvatojam ir juokaujam,

Visiems labai smagu.

Ateis Kalėdų metas,

Ir gausim dovanų.                

                                 Vakarė Bandzaitė

                                                                                                             

 

 

 

Ilgesys


Skaudu, kai sesė išvažiuoja,

Kai nematau aš jos ilgai.

Kai ašara per skruostą rieda,

Kai skiriasi vėl mūs keliai.

Smagu, kai sesė parvažiuoja,

Kai vėl nušvinta mūs veidai.

Kai džiaugiamės kartu mes saule,

Kai džiaugsmo ašarą matai...

 Pakalnutė 5 klasė