Ežys pagyrūnas

 

Miškas knibždėte knibždėjo įvairiausių gyventojų: skeltalūpių zuikučių, voveraičių pūstauodegaičių, lapučių kūmučių. Bet pats garsiausias šiame miške buvo ežys kežys pagyrūnas.

Kodėl jį visi vadino pagyrūnu,tuoj sužinosite.

Artinosi žiema. Visi ruošė atsargas: zuikučiai rinko ir džiovino uogas, voverytės – riešutus, laputės taikėsi kokį zuikutį įvilioti į spąstus. Visi dirbo plušo. Tik ežys visiems gyrėsi, kad jo aruodai jau pilni, ir peikė visus už  tinginystę ir nerūpestingumą. Žvėreliai nekreipė dėmesio į ežio kalbas, toliau triūsė ir ramiai laukė pirmųjų speigų. O jie netruko ateiti. Kiek džiaugsmo buvo žvėreliams: jie čiužinėjo nuo kalnų, statė sniego pilis, žaidė slėpynių. Tik ežio kežio pagyrūno nebuvo matyti. Kur jis prapuolė?

Nutarė žvėreliai aplankyti ežį. Gal jis savo aruoduose puotas kelia?

Rado jie ežį sulysusį, sušalusį. Labiausiai dėl jo sveikatos nerimavo voveraitė. Ji ir parsivedė pagyrūną namo. Čia jis sustiprėjo, atsigavo ir vėl pradėjo girtis, kaip savo aruodus pildys. Voveraitė buvo kantri ir gudri. Ji nutarė palaukti vasaros ir pirmojo derliaus.

Ir tikrai visi negalėjo atsistebėti ežio darbštumu. Jis ne tik savo aruodus prikrovė pilnus bet ir padėjo voverytei geradarei uogų, riešutų ir kitų gėrybių pririnkti.

Visi džiaugėsi.Tai bent ežys! Už gera geru atsilygino.

                                                             Domantas Pažereckas, 5 kl.