Albinui Markevičiui – 85

 

      Antrasis pasaulinis karas sugriovė daugelio mūsų krašto žmonių likimus. 1944 m. Markevičių šeimai teko paskubomis susikrauti į vežimą vieną kitą daiktą, keltis per Šešupę, vykti vakarų kryptimi. Nors tikėtasi kad gimtą Žiūrių kaimą tenka palikti neilgam, tačiau frontas jų šeimą ginė vis tolyn. Albino laukė sunkus paauglio darbas Vokietijoje, dar sunkesnis Kanados šiaurėje, aukso kasyklose. Nevengdamas jokio juodo darbo jis taupė, laisvalaikiu krimto būsimam verslininkui reikalingus mokslus. Svečiose Šalyse – Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose Albinas Markevičius pasiekė gana ženklias verslo ir visuomeninės veiklos aukštumas. Tiek daug gyvenime pasiekti jam padėjo įgimtas optimizmas, būdo pastovumas, darbštumas, inteligentiškumas, vertybinės nuostatos. Bene svarbiausia ir mums visiems siektina „Nepamiršk ir visada prisimink, kad kiekvienas asmuo pirmoje eilėje yra žmogus, o tik po to seka titulas, užimama vieta, turtas, svarba, darbai, atžymėjimai.“ Dabar Kalifornijoje gyvenantis Albinas Markevičius yra gerai žinomas žmogus geradaris, padėjęs daugeliui savo tėvynainių atsistoti ant kojų. Rašytojas Kazys Saja apie Albiną Markevičių yra pasakęs „Šis žmogus yra fenomenas, apie savo gerus darbus, daromus visą gyvenimą, jis nelinkęs viešai kalbėti ar reklamuotis“. Bet kokių neabejotinai užtarnautų apdovanojimų jis ne kartą yra mandagiai atsisakęs. Malonus netikėtumas Albino Markevičiaus laukė Lietuvos ambasados Jungtinėse Amerikos Valstijose organizuotame 2013 m. vasario 16 – osios iškilmingame minėjime. Už lietuvybės puoselėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, Svarią paramą Lietuvos mokslo institucijoms ir studentijai Albinas Markevičius apdovanotas Lietuvos respublikos reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“.

       Su pagarba ir dėkingumu Slavikų mokyklos bendruomenės vardu sveikiname poną Albiną Markevičių su gražiu jubiliejumi. Dėkojame už nuolatinį dėmesį ir rūpestį. Slavikų mokyklai bei mūsų krašto žmonėms. Viliamės, kad gimtinės medis, pašešupių nugludintas akmuo, šviesus senolės veidas, suvalkietiška šneka, atriekta velėna –visi šie tolimos vaikystės prisiminimai parves dar ir dar kartą Albiną namo – į gimtinę, ir kvies dosniai  dalintis atmintim, duona ir gerumu.

 

                      Pasėti gerumo daigai suvešės ir mūsų, slavikiečių, širdyse dėkingumu.