Mintys iš aštuntokų rašinių “Lietuva – mano Tėvynė“
- Informacija
- Paskelbta Sekmadienis, 11 Vasaris 2018 17:39
Tėvynė – sielos namai, kuriuose jaučiamės geriausiai. Lietuva – nepaprastas žodis, jame telpa mūsų vaikystės pėdos, pirmoji džiaugsmo ir nuoskaudos ašara, mamos sektos pasakos ir pirmos raidės išvingiuotos virpančia pirmoko rankele. Visa Lietuva švenčia vienintelę ir nepakartojamą šventę – Lietuvos šimtmetį. Ją sveikins visi, gyvenantys čia ir svetur, nes Tėvynė yra viena ir niekuo nepakeičiama. Laura
Lietuva – šalis, ištvėrusi daug sunkių laikų. Lietuviai nuo senų senovės mylėjo ir gynė savo Tėvynę. Amžinai gyvi Pilėnų gynėjai, nesutikę gyvi pasiduoti kryžiuočiams. Nepamirštami Lietuvos gynėjai, žuvę Vilniuje prie Televizijos bokšto, plikomis rankomis gynę šalies nepriklausomybę. Lietuviai visada suprato, kad reikia ginti savo žemę, savo pilis, savo kalbą, kuri yra graži, skambi ir viena seniausių pasaulio kalbų. Airina
Tėvynė – tai gimtasis kraštas, kuriame tu augi, gyveni, mąstai ir svajoji. Šalia tavo šeima, draugai, giminės, artimieji, kaimynai. Tėvynei visada buvo skiriama ypatinga pagarba. Mūsų garsūs poetai:Maironis, Vytautas Mačernis, Salomėja Nėris apdainavo gražią Lietuvos gamtą, garbingas kovas menančius piliakalnius, žalias Lietuvos girias, vingiuojančias upes ir šviečiančias gražiųjų ežerų akis. Lietuvoje yra daug gražių ir lankytinų vietų: Kuršių marios, Anykščiai su Liūdiškių piliakalniu, Gedimino, Kauno, Trakų, Raudonės pilys. Mūsų protėviai gynė Tėvynę ir kovojo dėl jos laisvės. Mes turėtume būti jiems dėkingi. AČIŪ!!! Aš myliu LIETUVĄ!!! Karolina
Man Tėvynė – namai, į kuriuos visada norėčiau grįžti iš įvairiausių pasaulio kraštų, jeigu tektų iš jos išvažiuoti. Kiekvienam žmogui turėtų būti svarbi Tėvynė, nes jis čia užaugo, pradėjo kalbėti ir vaikščioti, lankyti mokyklą, susirado pirmųjų draugų. Lietuva pasaulyje nėra labai žinoma šalis, daugelis galvoja, kad ji maža, neturtinga, bet taip galvoja tik tie, kurie nėra jos aplankę. Atvažiavusiems į Lietuvą pirmą kartą siūlyčiau aplankyti Vilnių, užkopti į Gedimino pilį, apžiūrėti Vilniaus katedrą su paslaptingais požemiais, Trakų pilį, prisiglaudusią Galvės ežere. Būtinai patarčiau nuvykti į mūsų gintarinį pajūrį; aplankyti Palangą, Klaipėdą ir gražiausią pajūrio perlą – Nidą. Man visiems laikams atminty liko auksinės Nidos kopos ir labai gražūs gamtos vaizdai. Gintarė
Mokinių mintimis apie Lietuvą dalijasi lietuvių kalbos mokytoja Virginija Zubrickaitė
Karaliaus Mido kelionė pas daktarą Dolitlį.
- Informacija
- Paskelbta Trečiadienis, 06 Gruodis 2017 19:51
Gyveno kartą Karalius Midas. Visko jis buvo pertekęs, bet vis dar jam negana. Dar turėjo mažą vištelę, kuri dėjo skanius kiaušinius. Vieną rytą, bevalgydamas pusryčius, Midas sumąstė, kad gerai būtų, jei jo vištelė dėtų auksinius kiaušinius. Čia jam galėtų pagelbėti ne kas kitas, o geriausias karaliaus draugas – daktaras Dolitlis.
Ilgai ruošėsi karalius į kelionę, pagaliau iškeliavo. Karieta jau dardėjo vingiuotu keliu. Tik štai jam kelią pastojo arklys Dominykas. Sužinojęs, kokiu tikslu karalius keliauja pas Dolitlį, ėmė žvengti, nes jam rūpėjo tik Rugiagėlė ir jos meilė. Neradę bendros kalbos, arklys Dominykas ir karalius Midas pasuko savais keliais.
Jau visai temo. Ir kaip tik pamiškėje keliauninkai pamatė švieselę. Jie pamanė :,,Gal gaus sočios vakarienės ir minkštą patalą“. Atvėrę trobelės duris, pamatė gervę, bandančią srėbti iš lėkštės, ir lapę, niekaip negalinčią įkišti nosies į ąsotį. Keliauninkai suprato, kad vakarienės nebus, ir leidosi į kelionę. Tik žiūri – ant kelmelio sėdi senučiukas. Jis ir pasiūlė karaliui nakvynę. Midas tuoj užmigo, juk buvo išvargęs. Susapnavo karalius tokį sapną, kad senučiukas iš tikrųjų yra velnias, kuris visaip įkalbinėja karalių parduoti jam vištelę ir už tai gauti maišą auksinių. Atsibudęs karalius senučiuko neberado, todė iškart patraukė pas žynį Lizdeiką, kad išaiškintų sapną, nes jam labai rūpėjo auksiniai. Lizdeika išaiškino, kad nepelnyti turtai laimės neatneša. Karalius Midas negalėjo tuo patikėti. Jo viltis buvo daktaras Dolitlis, kuris tikrai prikalbins vištelę dėti auksinius kiaušinius.
Kelionės tikslas buvo pasiektas. Karalius nekantravo. Jis iškart išsakė savo prašymą. Ir kokia neviltis... Daktaras Dolitlis prašymo nė neketino išpildyti, bet davėdraugui išmintingą pamokymą. Viskas Žemėje turi savo paskirtį. Karaliai turi išmintingai valdyti, o vištos dėti skanius kiaušinius. Juk kitaip jis pats ir jo karalystės gyventojai badaus.
Karalius padėkojo daktarui Dolitliui už viešnagę ir leidosi į kelionę namo, pas savo ištikimus pavaldinius.
Šeštos klasės mokiniai
Ketvirtokai kūrė pasakas apie velnią
- Informacija
- Paskelbta Šeštadienis, 20 Vasaris 2016 12:05
Velnio turtai
Vieną kartą, seniai seniai, gyveno raudonas ir piktas velnias.
Užsimetė jis kartą maišą pinigų ir išėjo pasivaikščioti. Eidamas matė daug gražių, šakotų, aukštų medžių. Dairėsi, dairėsi, žiūri, ogi žmogelis medį kerta. Velnias priėjo ir sako:
-Ką čia veiki?
Žmogus atkerta:
- Medį kertu, kad žiemą malkų turėčiau. Padėsi man?
Velnias sutiko. Tik paprašė maišą palaikyti.
- O kuo kirsti?- paklausė velnias.
- Trenk tris kartus su uodega ir medis nuvirs.
Velnias trenkė į medį ir uodega įstrigo. Žmogelis čiupo maišą ir pabėgo.
Po kurio laiko velnias ištraukė uodegą. Nei žmogaus, nei pinigų nebebuvo. Velnias pažadėjo sau, kad po mišką daugiau neslampinės.
Jonas Čereškevičius 4 klasė.
Apsukrus valstietis
Pritrūkęs malkų, vieną popietę, apsukrus valstietis Jonas miške kirto medį. Tuo tarpu mišku ėjo velnias su maišu auksinių monetų. Išgirdo kirvio pokšėjimą ir sumanė paerzinti žmogelį.
-Labas, ir ką tik veiki, nekaip sekasi?
- Sekasi man gerai, tik nenoriu persistengti. Vėliau neturėsiu ką veikti.
-Ir aš taip moku, - pasigyrė velnias. Jonas sugudravo:
- Netikiu!
- Galiu lažintis iš maišo auksinių, kad medį vienu kirčiu nukirsiu su uodega.
Taip jie ir padarė. Velnias, kai tvojo visa jėga, uodega pastrigo ir nei pirmyn, nei atgal.
Žmogelis grįžo su maišu auksinių, malkų nusipirko ir gerai gyveno.
Monika Markevičiūtė 4 kl.
Lažybos
Vieną kartą ėjo sau velnias giria. Jis ant kupros nešėsi didelį maišą auksinių pinigų.
Staiga iš kažkur išdygo miškininkas. Jam pasidarė įdomu, ką velnias turi. Velnias miškininkui papasakojo, kad turi maišą auksinių pinigų, kuriuos išlošė lažybose. Tada miškininkas sumąstė, kaip tuos pinigus išvilioti iš kipšo. Jie susilažino, kuris greičiau nukirs medį, to ir pinigai bus. Miškininkas iškirto gilų plyšį, čiupo velnio uodegą ir įgrūdo ten.
Nieko nelaukęs žmogelis čiupo maišą su pinigais ir dingo medžių tankmėje.
Skaiva Balsaitytė 4 klasė
Velnias matuotojas
Per žalią girią ėjo velnias su maišu pinigų. Eidamas rado medkirtį medžius bekertantį. Paklausė:
-Ką čia darai?
- Kertu medžius, statysiu trobelę, - atsakė medkirtys. –tik, mąstau, ar ne per plonus kertu? Gal gali pamatuoti su savo uodega?
Velnias, nieko nelaukęs, atkišo uodegą. Medkirtys ėmė ir patraukė kirvį, taip prispausdamas velniui uodegą.
Tuomet čiupo maišą su pinigais ir nukeliavo namo. O velnią miške, su prispausta uodegą, verkiantį, paliko.
Brigita Prapuolenytė 4 klasė
Velnio pinigai
Didelėje girioje gyveno vargšas žmogus.
Vieną rytą jis išėjo į mišką kirsti medžių. Pavargęs prigulė, užmigo ir susapnavo, kaip maudosi didelėje krūvoje pinigų. Kai atsimerkė, prieš akis stovėjo storas velnias su maišu. Žmogui į galvą šovė viena mintis. Reikia nukirsti medį ir užversti jį ant velnio. Kaip tarė, taip ir padarė. Medis nukrito ne ant paties velnio, bet tik uodegą jam prižnybo. Tada velnias metė maišą pinigų ir skuodė neatsiskukdamas iš girios.
Žmogus pasiėmė pinigus ir laimingas nuėjo namo.
Gustė Rekešiūtė 4 klasė
Eilėraščiai apie gimtinę
- Informacija
- Paskelbta Antradienis, 28 Sausis 2014 14:35
Slavikų gamta
Aš gimiau, kur ošia miškai,
Kur pievos žaliuoja ir žydi žiedai.
Kur upeliai šneka, Šešupė į tolį vingiuoja.
Ten vasaros vakarais lakštingalos suokia.
Čia vaikai laimingai dainuoja.
Bėgioja po kiemą smagiai.
Eglutės žalios linguoja,
Mokykloj jaučiuosi gerai.
Erlanda Kuncaitytė,
Gimtasis kaimas
Pro Slavikus vingiuoja Šešupė ramiai,
Ten broliai stipruoliai dirba smarkiai.
Ant kalno stovi graži bažnyčia,
Žmonės meldžias suklupę joje.
Senojoj mokykloj mokintis šaunu.
Naujojoj aikštelėj pažaisti smagu.
Sportuoti ir žaisti ateis daug vaikų,
Todėl mūsų kaime gyvent malonu.
Grytė Baršauskaitė
Mano Tėvynė yra Lietuva.
Pro Slavikus teka Šešupė ilga.
Svyruoja berželiai prie lango linksmai,
Čia dirba žmonės ir mokos vaikai.
Vakaris Gylys
Mano kaimelis
Mano kaimas nedidukas,
Ošia miškas, čiulba paukščiai,
Krykštauja linksmi vaikai,
Grybauja jie smagiai.
Mes nenorim išvažiuoti,
Čia kaimelis nuostabus.
Dirbsim, plušim, kiek galėsim,
Brangios Lietuvos nepaliksim.
Justė Bendikytė
Slavikai
Įsikūrę čia Slavikai
Ant Šešupės kranto.
Daugel metų jie čia stovi,
Sunkaus vargo matė.
Miškai čia stiprūs lyg Dievo žodis
O gamta – nuostabiai graži.
Kaip smagu visiems čia gyventi,
Nes žmonės – draugiški ir geri.
Laura Romikaitytė
Mano gimtasis kraštas – pats gražiausias.
Vaikai draugiškiausi, o žmonės – darbščiausi.
Mano gimtinė šviečia, kaip auksinė gėlė,
Kaip fontano vanduo subėga.
Gustas Šakaitis
Slavikai
Gyvenu aš prie gražios Šešupės
Ir ją matai kiekvieną dieną.
Nors mano kaimelis labai mažas,
Bet jį myliu labiau už viską.
Mokykloje man labai smagu,
Nes čia mylima esu.
Visus žmones gerbiu
Ir jiems padėti skubu.
Ema Rakauskaitė
Gimtinė
Mano kaime teka Šešupė,
Ji labai labai graži.
Mano gimtinė daili,
Žmonės čia linksmi.
Protėviai gynė Lietuvą narsiai
Negailėjo jie jėgų.
Daug vargelio prityrę
Brangina Lietuvą kartu.
Greta Murauskaitė
Gimtasis kraštas
Gimtojo krašto pamiršt negaliu,
Brangiausia širdy ką turiu.
Gimtąjį kraštą myliu
Ir niekur išeit negaliu.
Ten toli Šešupė vingiuoja gražiai.
Netoliese bažnyčia stovi ramiai.
Visus šilus ir miškus žinau,
Visas upes išbraidžiau.
Rymo mokykla sena.
Palinkusios liepos jai moja slapčia.
Mokyklą globoja Geradarys,
Jis nuoširdus, geras ir mylintis.
Silvija Intupaitė
Eilėraščiai apie žiemą
- Informacija
- Paskelbta Trečiadienis, 18 Gruodis 2013 19:37
Šventų Kalėdų laukimas
Kieme jau prisnigo lig kelių.
Rašysiu aš laišką seneliui.
Prašysiu atnešt dovanų,
Ir daug saldainių skanių.
Surinksiu išmėtytas kojines,
Nušluostysiu dulkes nuo knygų,
Papuošiu žaisliukais eglutę,
Ir lauksiu Šventųjų Kalėdų.
Grytė Baršauskaitė
Besmegenis
Sėdi senis išsipūtęs,
Kraipo galvą, kraipo ūsą.
Kojos šąla, nosis šąla,
Besmegenis nesušąla.
Nosis kyšo lyg morka,
Akys blizga lyg smala,
Lūpos mažos, lyg braškytės.
Vėjas rieda sūkuriais,
Sninga snaigės baltos, gražios.
Saulė tingiai miega.
Namuose jauku ir šilta,
Rieda dūmai kamine,
Tupi kiškis po egle.
Danguje žvaigždutės spindi,
Debesėliuos miega mėnuliukas,
Ten baisiai baisiai, tamsu tamsu.
O už lango vėjas mirga, lyg girlianda.
Židinyje ugnelė šoka.
Mamytė kepa skanius pyragus.
Tėvelis ir seneliai džiaugias su vaikučiais,
O vargšelis besmegenis,
Liūdi vienas plikutis, kaip pirštas.
Linksmų visiems besmegenių!
Silvija Intupaitė
Kalėdos
Kalėdų senelis,
Nudžiugo linksmai.
Kalėdos atėjo,
Šypsojos vaikai.
Vaikučiai dainavo,
Tėveliai padėjo.
Vaikučiai pašoko,
Tėveliai paplojo.
Vakaris Gylys
Žiema
Sninga baltos snaigės,
Sukasi ratu.
Žiba sniegas baltutėlis,
Aš einu.
Man labai patinka,
Ši žiemos pradžia.
Sveikinu aš žiemą,
Gera visiems čia.
Deimantė Pilkauskaitė
Kalėdos
Krinta baltos snaigės,
Sukasi ratu.
Eina senis Šaltis,
Su gražiu maišu.
Jau Kalėdos čia atėjo,
Ir šventė prasidėjo.
Jau eglutė papuošta,
Dovanėlė padėta.
Greta Murauskaitė
Gražus Kalėdų vakaras
Ramus Kalėdų vakaras,
Visa šeima prie stalo,
Skanius valgius ragauja.
Dėkoja Dievui už tai,
Kad mato vieni kitus dažnai.
O, koks gražus Kalėdų vakaras,
Kai mes visi kartu!
Ema Rakauskaitė
Sveika, žiemuže!
Lyja ir lyja baltas vanduo,
Seniai jau baigės auksinis ruduo.
Saulė leidžias vis aukščiau,
Dienos slenka vis greičiau.
Žiema mėgsta žaisti su vaikais,
Su mažais ir dideliais.
Jie ridena senelius,
Ir mažus, ir didelius.
Laura Romikaitytė
Kalėdų metas
Mes laukiam Šventų Kalėdų,
Meškučiai taip pat.
Statom besmegenius,
Ir mėtomės sniegu.
Kvatojam ir juokaujam,
Visiems labai smagu.
Ateis Kalėdų metas,
Ir gausim dovanų.
Vakarė Bandzaitė